Kas yra likučiai sistemoje TARGET?

2025 m. liepos 24 d.

Turbūt ne kartą teko skaityti, kad vienos euro zonos šalys sistemoje TARGET turi didelius neigiamus likučius (įsipareigojimus), o kitos – didelius teigiamus likučius (pretenzijas). Teorijų, ką tai reiškia, sklando įvairių. Taigi, kas iš tikrųjų yra tie likučiai?

Kas yra TARGET?

TARGET (angl. Trans-European Automated Real-time Gross settlement Express Transfer System – Transeuropinė automatizuota realaus laiko atskirųjų atsiskaitymų skubių pervedimų sistema) sudaro kelios finansų rinkos infrastruktūros paslaugos: T2 (mokėjimų vykdymas), T2S (atsiskaitymas už vertybinius popierius) ir TIPS (momentiniai mokėjimai). Centriniai ir komerciniai bankai naudoja sistemą TARGET atsiskaitymams pagal sandorius eurais ir saugiam bei lengvam pinigų pervedimui tarpusavyje tiek vienos šalies teritorijoje, tiek tarp šalių. Tai būtina, kad ekonomika veiktų.

Tiek centriniai, tiek komerciniai bankai turi sąskaitas sistemoje TARGET.

Daugiau apie T2 ir TARGET paslaugas.

Kas yra likučiai sistemoje TARGET?

Integruotoje rinkoje pinigai juda nuolat, taip pat ir tarp valstybių. Kiekvieno euro kelionė prasideda kurioje nors euro zonos šalyje arba ECB, tačiau nebūtinai čia ir baigiasi.

Grynasis pinigų srautas tarp dviejų šalių (kitaip tariant, bendras gautų pinigų kiekis, atėmus bendrą išsiųstų pinigų kiekį) įrašomas abiejų šalių nacionalinių centrinių bankų balansuose, nepriklausomai nuo to, ar pinigų pervedimą inicijavo komercinis, ar centrinis bankas. Likučiai sistemoje TARGET – tai per ilgesnį laiką susikaupę šių pinigų srautų likučiai. Įgyvendindamas savo pinigų politiką ECB taip pat siunčia pinigus į kitas valstybes ir jų gauna, tad taip pat turi savo likutį sistemoje TARGET.

Tam, kad kiekvienas euro zonos centrinis bankas su kiekvienu kitu euro zonos centriniu banku ir ECB neturėtų po atskirą likutį, kiekvienos dienos pabaigoje visi dvišaliai likučiai, susiję su visomis TARGET paslaugomis, yra supaprastinami iki vieno likučio su ECB.

Trumpai tariant, jei kurios nors šalies bankai per sistemą TARGET išsiunčia daugiau pinigų negu gauna, tos šalies centrinio banko likutis yra neigiamas. Jei bankai gauna daugiau lėšų negu išsiunčia, tos šalies centrinio banko likutis yra teigiamas. Jei atliktų ir gautų mokėjimų sumos yra lygios, centrinio banko likutis sistemoje TARGET yra nulinis.

Kodėl bankai siunčia pinigus kitų šalių bankams?

Centriniai ir komerciniai bankai vykdo tarptautinius mokėjimus vieni kitiems naudodamiesi sistema TARGET:

• kai apmoka už prekes, paslaugas ar finansinį turtą, gaunamą iš kitos šalies, savo arba savo klientų vardu;

• kai perveda lėšas į kitą šalį savo klientų vardu (pvz., siunčia perlaidas);

• kai skolina pinigų vieni kitiems;

• kai įgyvendina pinigų politiką (pvz., vykdo tarptautinį atsiskaitymą galinčias apimti atvirosios rinkos operacijas, pavyzdžiui, perka turtą);

• kai parduoda ir perka finansinius vertybinius popierius tarpvalstybiniu lygiu.

Kodėl teigiamas likutis sistemoje TARGET vadinamas pretenzija, o neigiamas – įsipareigojimu?

Tai susiję su apskaita ir balansu, todėl tam, kad tai suprastume, reikia prisiminti du dalykus.

1. Euro zonoje yra viena valiuta, tačiau euro zoną sudaro daug šalių, todėl vieno centrinio banko, turinčio vieną balansą eurais, nėra. Vietoj to kiekvienos šalies centrinis bankas turi savo balansą.
2. Kai centrinis bankas išleidžia pinigus į apyvartą pirmą kartą, tai įrašoma jo balanse. Pinigai įrašomi balanso įsipareigojimų dalyje (kaip indėlis), o turtas (arba pretenzijos), atitinkantis šiuos į apyvartą išleistus pinigus, įrašomas balanso turto dalyje (pvz., kaip paskola).

Kai pinigai juda tarp euro zonos šalių per sistemą TARGET, pinigus gaunančios šalies centrinis bankas įrašo juos į savo balansą kaip papildomą įsipareigojimą. Tačiau perkeliamas tik įsipareigojimas – turtas lieka pradiniame balanse.

Pavyzdžiui, jeigu Italijoje išleisti eurai atsiduria Vokietijoje, apskaitos požiūriu Vokietijos centrinis bankas įgyja papildomą įsipareigojimą (pinigus), tačiau turtas tebėra Italijos centriniame banke. Tai reiškia, kad balansai nebėra subalansuoti: Vokietijos centrinis bankas turi pridėti balansuojamąjį straipsnį, kad matytųsi, jog jo balanse dabar yra daugiau eurų, nei buvo iš pradžių, o Italijos centrinis bankas turi pridėti balansuojamąjį straipsnį, kad matytųsi, jog jo balanse yra mažiau eurų nei iš pradžių. Šis balansuojamasis straipsnis (vadinamas likučiu sistemoje TARGET) Deutsche Bundesbank yra pretenzija (arba turtas), o Banca d‘Italia – įsipareigojimas.

Tokioje valiutų sąjungoje kaip mūsų, žinoma, nėra jokio skirtumo, kurioje šalyje eurai išleisti. Eurai kažkurioje vietoje išleidžiami į apyvartą, bet nebūtinai ten ir lieka. Laisvo ir paprasto valiutos judėjimo tarp šalių galimybė yra labai svarbus bet kurios valiutų sąjungos aspektas.

Kodėl per finansų krizę likučiai sistemoje TARGET padidėjo?

Paprastai komerciniai bankai skolina pinigus vieni kitiems pinigų rinkoje. 2008 m. prasidėjus finansų krizei, pasitikėjimas išblėso ir bankai vis mažiau norėjo skolinti vieni kitiems. Dėl to padidėjo pinigų rinkos palūkanų normos. Tai ypač paveikė šalių, kurios yra laikomos labiau pažeidžiamomis, bankus. Kai pinigų rinkos palūkanų normos skiriasi nuo ECB pagrindinių palūkanų normų, pinigų politika tampa mažiau veiksminga. Todėl ECB ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai ėmėsi priemonių užtikrinti sklandų pinigų politikos poveikio persidavimą visoje euro zonoje.

Komerciniai bankai galėjo skolintis iš centrinių bankų jiems reikalingą pinigų kiekį už tinkamą įkaitą. Didelė dalis šių pinigų buvo panaudota vietoj išsekusio finansavimo tarptautinėje rinkoje. Pavyzdžiui, dalis pinigų, kuriuos iš centrinių bankų pasiskolino labiau pažeidžiamomis laikomų šalių komerciniai bankai, buvo panaudoti grąžinti lėšoms, pasiskolintoms iš mažiau pažeidžiamomis laikytų šalių komercinių bankų. Taigi, 2008–2012 m. likučiai sistemoje TARGET augo dėl didelės pinigų srauto, kuris buvo sukurtas ir judėjo tarp valstybių, grynosios sumos.

Nuo 2015 m. iki 2022 m. vasaros pabaigos likučiai sistemoje TARGET vėl didėjo, tik dėl kitų priežasčių. Taip atsitiko dėl ECB kartu su visais euro zonos nacionaliniais centriniais bankais priimtų pinigų politikos sprendimų.

Kokie ECB ir euro zonos nacionalinių centrinių bankų veiksmai nuo 2015 m. paskatino likučių sistemoje TARGET didėjimą?

2015 m. Valdančioji taryba pradėjo vykdyti naują – turto pirkimo – programą. Tai buvo viena iš priemonių, skirtų užtikrinti, kad infliacija grįžtų į to meto tikslinį infliacijos lygį, nes kurį laiką ji buvo mažesnė. Vėliau, 2020 m. kovo mėn., prasidėjus COVID-19 pandemijai, ECB pradėjo vykdyti specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP), kurios tikslas buvo mažinti dezinfliacijos riziką ir riziką pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmui. Pagal šias programas kiekvienos euro zonos šalies centrinis bankas už pinigus pirko įvairų turtą kitose šalyse. Dėl to bendras pinigų kiekis vėl padidėjo, tik šį kartą padidėjimą paskatino Eurosistema (t. y. ECB ir euro zonos centriniai bankai).

Neretai turtą, kurį įsigyja centrinis bankas, laiko investuotojai, esantys kitoje šalyje, įskaitant ne euro zonos šalis, ir paprastai turintys banko sąskaitas viename iš euro zonos finansinių centrų, pavyzdžiui, Frankfurte, Liuksemburge arba Amsterdame.

Taigi, pavyzdžiui, Ispanijos centrinis bankas pagal turto pirkimo programą perka obligaciją iš investuotojo, kurio banko sąskaita yra Frankfurte. Norėdamas pervesti pinigus į pardavėjo banko sąskaitą Vokietijoje, Banco de España turėtų atlikti tarpvalstybinį pervedimą per sistemą TARGET. Pinigai būtų įskaityti į pardavėjo banko sąskaitą, tad Vokietijos centrinis bankas užregistruotų pretenzijos sistemoje TARGET padidėjimą, o Banco de España – įsipareigojimo sistemoje TARGET padidėjimą.

Kadangi daug turto buvo nupirkta iš investuotojų, turinčių Vokietijos banko sąskaitas, susidarė pinigų srautas į Vokietiją. Pinigai liko tokiose šalyse kaip Vokietija, nes grąža už kitas saugias investicijas (pavyzdžiui, šalies vyriausybės obligacijas) buvo palyginti maža. Dėl tokio pinigų kaupimosi, didėjo Deutsche Bundesbank pretenzija sistemoje TARGET. Tuo pačiu metu didėjo pinigus siunčiančių šalių įsipareigojimai.

Be to, reaguodama į pandemijos sukeltą krizę, Eurosistema padidino finansavimą, teikiamą kredito įstaigoms per TITRO III (trečiosios serijos tikslines ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas), dėl to apskritai padidėjo esamas likvidumas ir atsirado galimybė toliau didinti likučius sistemoje TARGET.

Taigi dėl didėjančių likučių sistemoje TARGET nerimauti nereikia?

Likučiai sistemoje TARGET gali būti svarbus ekonomikoje vykstančių procesų rodiklis (parodo, kokiomis kryptimis pinigai juda euro zonoje). Tačiau šį judėjimą skatinantys veiksniai ilgainiui gali kisti. Be to, pinigų judėjimas tarp valstybių yra esminis valiutų sąjungos ypatumas.

Kartais likučiai sistemoje TARGET gali būti blogas ženklas (pvz., jei iš kurios nors šalies dėl susirūpinimo tos šalies finansine padėtimi išplaukia daug pinigų). Tokiu atveju problemas išduos ne vien likučiai sistemoje TARGET.

Iki 2022 m. rugpjūčio mėn. įvairių šalių likučiai sistemoje TARGET didėjo daugiausia dėl ECB parengtų pinigų politikos priemonių, kuriomis buvo siekiama užtikrinti, kad infliacija grįžtų į Valdančiosios tarybos nustatytą tikslinį lygį, o pinigų politikos poveikis sklandžiai persiduotų. Tai nebuvo finansinės įtampos padarinys.

Kodėl nuo 2022 m. vasaros pabaigos likučiai sistemoje TARGET pradėjo mažėti?

Bendras likutis sistemoje TARGET, t. y. visų TARGET reikalavimų arba atitinkamai visų įsipareigojimų suma, 2022 m. rugpjūčio pabaigoje pasiekė aukščiausią lygį – apie 1,9 trln. eurų. Nuo 2022 m. rugsėjo mėn. pradėjo baigtis su TITRO III susijusių operacijų terminai, o 2022 m. spalio mėn. ECB paskelbė pakoreguotus TITRO III terminus, siekdamas juos suderinti su platesniu pinigų politikos normalizavimu. Dėl šios korekcijos susidarė didelės bankų grąžinamos sumos, dėl to bankų sistemoje mažėjo perteklinis likvidumas, o tai savo ruožtu lėmė mažesnius likučius sistemoje TARGET. Be to, nuo 2023 m. liepos mėn. Eurosistema nebereinvestavo lėšų pagal turto pirkimo programą. Kitaip nei grynojo turto pirkimo atveju, pasibaigus vertybinių popierių, kuriuos išleido subjektai, esantys toje pačioje šalyje kaip obligacijas turintis nacionalinis centrinis bankas, terminui, nereikia iš karto vykdyti tarpvalstybinių operacijų. Pavyzdžiui, suėjus šalies viduje nacionalinio centrinio banko išleistų vyriausybės vertybinių popierių terminui, vyriausybė sumoka nacionaliniam centriniam bankui. Todėl pagal turto pirkimo programą sukakę vertybinių popierių terminai tiesioginės įtakos likučiams sistemoje TARGET neturėjo. Tačiau poveikis gali būti netiesioginis, jei perkamos naujos obligacijos, kurias vyriausybei reikia išleisti išpirkimui iš užsienio subjektų apmokėti. 2024 m. pabaigoje likutis sistemoje TARGET buvo lygus iš viso apie 1,6 trln. eurų.