9.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 459/3

1.1.1.

Pasiūlyta direktyva išplečia įpareigotųjų subjektų, kuriems taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 (2), sąrašą, kad būtų įtraukti teikėjai, kurie profesinėje veikloje labiausiai užsiima virtualiųjų valiutų ir dekretinių (pasiūlytoje direktyvoje laikomų teisėta mokėjimo priemone paskelbtų (3)) valiutų konvertavimo paslaugomis bei piniginės paslaugų teikėjai, siūlantys virtualiosioms valiutoms gauti reikalingų kredencialų saugojimo paslaugą (toliau – depozicinės piniginės paslaugų teikėjai) (4). Pasiūlyta direktyva taip pat reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų, jog virtualiųjų ir dekretinių valiutų konvertavimo paslaugų teikėjai ir depozicinės piniginės paslaugų teikėjai būtų licencijuojami ar registruojami (5). ECB labai pritaria šioms nuostatoms, kurios yra suderintos su Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) rekomendacijomis (6), atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teroristai ir kitos kriminalinės grupuotės gali pervesti pinigus virtualiųjų valiutų tinkluose maskuodami pervedimus arba pasinaudodami tam tikru šių konvertavimo platformų anonimiškumo laipsniu. Naudojant virtualiąsias valiutas taip pat kyla didesnė rizika, palyginti su tradicinėmis mokėjimo priemonėmis, nes galimybė pervesti virtualią valiutą yra grįsta internetu ir ją riboja tik tam tikrą virtualiąją valiutą palaikančio kompiuterių tinklo ir IT infrastruktūros pajėgumai.

Šiomis aplinkybėmis ECB taip pat pamini, kad skaitmeninės valiutos nebūtinai turi būti konvertuojamos į teisiškai įtvirtintas valiutas. Jos taip pat gali būti naudojamos pirkti prekes ir paslaugas, nereikalaujant konvertuoti į teisiškai įtvirtintą valiutą arba naudotis depozicinės piniginės paslaugų teikėju. Tokioms operacijoms nebūtų taikomos jokios pasiūlyme numatytos kontrolės priemonės, todėl galėtų būti sudarytos sąlygos atlikti finansinę neteisėtą veiklą.

1.1.2.

ECB pripažįsta, kad technologinė pažanga, susijusi su išsklaidytąja operacijų knygos technologija, kuria pagrįstos alternatyvios mokėjimo priemonės, pavyzdžiui, virtualiosios valiutos, gali padidinti veiksmingumą, pasiekiamumą ir mokėjimo bei pervedimo metodų pasirinkimo spektrą. Tačiau Sąjungos teisėkūros subjektai turėtų būti atsargūs ir neskatinti privačiai sukurtų skaitmeninių valiutų naudojimo, nes tokios alternatyvios mokėjimo priemonės nėra nei teisiškai įtvirtintos kaip valiutos, nei jos yra teisėta mokėjimo priemonė, kurią leidžia centriniai bankai bei kitos valdžios institucijos (7). ECB turi keletą pastabų dėl pasiūlyme nurodytų dekretinių ir virtualiųjų valiutų skirtumų, vienas iš jų yra su virtualiosiomis valiutomis susijęs kintamumas, kuris paprastai yra didesnis nei centrinių bankų išleistų valiutų arba valiutų, kurioms išleisti leidimus išduoda centriniai bankai, nes šis kintamumas ne visada susijęs su ekonominiais ar finansiniais veiksniais. Kitos problemos: a) skirtingai nuo teisiškai įtvirtintų valiutų turėtojų, virtualiosios valiutos vienetų turėtojai paprastai nėra užtikrinti, kad jie ateityje galės iškeisti savo vienetus į prekes ir paslaugas arba į teisiškai įtvirtintą valiutą, ir b) ūkio subjektų pasikliovimas virtualiosios valiutos vienetais, jei jų kiekis ateityje labai padidėtų, iš principo galėtų daryti įtaką centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolei taip galimai sukeltų riziką kainų stabilumui, nors pagal esamą praktiką ši rizika yra ribota. Todėl nors Sąjungos teisėkūros subjektų iniciatyva, suderinta su FATF rekomendacijomis, reglamentuoti virtualiąsias valiutas kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu aspektais ir derama, šiame konkrečiame kontekste jie neturėtų stengtis skatinti plačiau vartoti virtualiąsias valiutas.

1.1.3.

Terminas „virtualiosios valiutos“ yra apibrėžtas pasiūlytoje direktyvoje ir reiškia „skaitmeninį vertės pakaitalą, kurio neišdavė nei bankas, nei valdžios įstaiga, kuris nebūtinai susietas su dekretine valiuta, bet pripažįstamas fizinių arba juridinių asmenų, kaip mokėjimo priemonė, ir gali būti pervedamas, saugomas ir parduodamas elektroniniu būdu“ (8).

ECB dėl šios apibrėžties norėtų pateikti keletą konkrečių pastabų.

Pirma, pagal Sąjungos poziciją, virtualiosios valiutos neatitinka valiutų sampratos (9). Pagal Sutartis ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 974/98 nuostatas, euro yra bendra Sąjungos įsteigtos Ekonominės ir pinigų sąjungos, t. y. tų valstybių narių, kurios įsivedė eurą, valiuta (10). ECB, nuosekliai atsižvelgdamas į šį požiūrį, kurį kitos jurisdikcijos, reglamentuojančios virtualiosios valiutos konvertavimo platformas, įskaitant Kanadą, Japoniją ir Jungtines Amerikos Valstijas, jau įtvirtinto arba svarsto, rekomenduoja tiksliau apibrėžti virtualiąsias valiutas, tokiu būdu, kuriuo aiškiai nurodoma, kad virtualiosios valiutos nėra nei teisiškai įtvirtintos valiutos, nei pinigai (11).

Antra, atsižvelgiant į tai, kad virtualiosios valiutos iš tikrųjų nėra valiutos, būtų tiksliau jas traktuoti kaip mainų nei mokėjimo priemonę. Be to, pasiūlytos direktyvos apibrėžtyje, pagal kurią virtualiosios valiutos apibrėžiamos kaip mokėjimo priemonė, neatsižvelgiama į tai, kad kai kuriomis aplinkybėmis virtualiosios valiutos gali būti naudojamos kitiems nei mokėjimo priemonės tikslams (12). Kaip pažymėjo Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), išsklaidytoji operacijų knygos technologija, kuria pagrįsta daug skaitmeninių valiutos schemų, galėtų būti taikoma ne tik mokėjimams, bet ir daug plačiau (13). Šiuo požiūriu FATF pažymėjo, kad virtualiosios valiutos, naudojamos ne mokėjimo tikslais, gali apimti kaupimo priemones taupymo arba investavimo tikslais, pavyzdžiui, išvestines priemones, biržos prekes ir vertybinius popierius (14). Naujesnės skaitmeninės valiutos, kurios yra paremtos sudėtingesne išsklaidytąja operacijų knygos arba operacijų blokų grandinės (angl. block chain) technologija, pasižymi dideliu panaudojimo spektru, kuris yra platesnis nei mokėjimo tikslai (15), pavyzdžiui, internetiniai kazino. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ECB siūlo, kad pasiūlytos direktyvos pasiūlytoje termino apibrėžtyje taip pat būtų numatyti kiti galimi virtualiųjų valiutų panaudojimo būdai.

ECB siūlo pasiūlytoje direktyvoje pateiktą virtualiųjų valiutų apibrėžtį pakoreguoti atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas pastabas.

1.2.1.

Pagal pasiūlytą direktyvą, valstybės narės turi įdiegti automatinius centralizuotus mechanizmus arba centrines elektroninių duomenų paieškos sistemas, leidžiančias laiku identifikuoti bet kokius fizinius arba juridinius asmenis, turinčius arba kontroliuojančius mokėjimo sąskaitas, ir jų teritorijoje kreditų institucijos turimas banko sąskaitas (16). Prie pasiūlytos direktyvos pridėtame aiškinamajame memorandume apie tai paaiškinama, kad valstybės narės gali pačios apsispręsti, ar kurti centrinį bankų registrą, ar paieškos sistemą pagal tai, kas labiausiai tinka jų esamai sistemai (17). Todėl valstybės narės gali pačios nuspręsti paskirti savo nacionalinį centrinį banką (NCB) banko (ir mokėjimo) sąskaitų centrinio registro administratoriumi. Be to, pagal pasiūlytą direktyvą, toks centrinis registras teiktų atvirą prieigą finansinės žvalgybos padaliniams ir kitoms kompetentingoms institucijoms.

1.2.2.

ECB pirmiau yra pareiškęs savo nuomonę, kad siekiant įvertinti, ar Sutarties piniginio finansavimo draudimas yra pažeistas, Europos centrinių bankų sistemoje (ECBS) esančiam NCB patikėti uždaviniai, susiję su banko sąskaitų centrinio registro sukūrimu, nelaikytini centrinio banko uždaviniais, taip pat jie nepadeda vykdyti tokių uždavinių (18). ECB mano, kad Direktyvos (ES) 2015/849 30 straipsnyje nustatytas uždavinys sukurti centrinį registrą neabejotinai yra Vyriausybinis uždavinys, kadangi jo paskirtis yra kova su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu. Siekdamas išsaugoti ECBS narių finansinį nepriklausomumą ir išsklaidyti susirūpinimą dėl piniginio finansavimo, susijusio su Vyriausybinio uždavinio atlikimu, ECB pabrėžia, kad nacionaliniai teisės aktai, įgyvendinantys pasiūlytą direktyvą, centrinio sąskaitų registro tvarkymo uždavinio atžvilgiu turėtų numatyti išlaidų padengimo mechanizmą, nustatant aiškias visų NCB patirtų išlaidų, susijusių su centrinio registro tvarkymu ir prieigos suteikimu, stebėsenos, paskirstymo ir sąskaitų išrašymo procedūras.