Apžvalga

Realiojo BVP augimas ir 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo netikėtai vangus; naujausi rodikliai rodo, kad 2019 m. pirmąjį pusmetį aktyvumas taip pat bus gerokai mažesnis, negu anksčiau tikėtasi. Gali būti, kad aktyvumą 2018 m. pabaigoje slopino keletas trumpalaikių veiksnių, tačiau ekonominių vertinimų rodiklių bendras prastėjimas įvairiose šalyse ir sektoriuose pastaraisiais mėnesiais leidžia daryti išvadą, kad poveikį darė ir nuolatiniai neigiami veiksniai. Iš šių rodiklių taip pat matyti, kad ciklinio augimo tempas yra šiek tiek lėtesnis, negu buvo manyta. Trumpesniu laikotarpiu tikėtina, kad pasaulio ekonomikos raidos neapibrėžtumo (pvz., protekcionistinių priemonių eskalavimo grėsmės ir chaotiško „Brexito“ tikimybė) ir neigiamų vidaus veiksnių kai kuriose euro zonos šalyse derinys ir toliau slopins euro zonos ekonominį aktyvumą. Pagrindiniame prognozių scenarijuje daroma prielaida, kad neigiamų vidaus ir pasaulinių veiksnių poveikis pamažu nuslūgs, o euro zonos ekonomikos augimą ir toliau skatins iš esmės tie patys pagrindiniai veiksniai. Visų pirma tai itin skatinamojo pobūdžio pinigų politika, kylantis darbo užmokestis, atsigaunanti užsienio paklausa ir šiek tiek laisvėjanti fiskalinė politika. Šių palankių veiksnių poveikis pamažu turėtų sustiprėti, tad prognozuojama, kad realiojo BVP augimas padidės nuo 1,1 % (2019 m.) iki 1,6 % (2020 m.) ir 1,5 % (2021 m.). Palyginti su 2018 m. gruodžio mėn. prognozėmis, realiojo BVP augimo 2019 m. prognozė sumažinta 0,6 procentinio punkto. 2019 m. infliacija pagal SVKI turėtų mažėti, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį didėti ir 2021 m. pasiekti 1,6 %. Infliacijos pagal SVKI sumažėjimas 2019 m. susijęs su dėl neseniai atpigusios naftos smarkiai smukusia energijos infliacija pagal SVKI. Ekonomikos aktyvumui, nors ir šiek tiek lėčiau, bet toliau didėjant, o sąlygoms darbo rinkoje griežtėjant, infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, prognozuojamu laikotarpiu pamažu turėtų didėti. Palyginti su 2018 m. gruodžio mėn. prognozėmis, infliacijos pagal SVKI prognozė buvo sumažinta visu prognozuojamu laikotarpiu, daugiausia dėl prastesnių pastarojo laikotarpio rezultatų, blogesnės ekonomikos augimo perspektyvos ir prielaidų dėl mažesnių naftos kainų^[1].

1 Realioji ekonomika

2018 m. antrąjį pusmetį augimas pastebimai sulėtėjo ir išryškėjo skirtumai tarp didžiausių euro zonos šalių (žr. 1 pav.). Realiojo BVP ketvirtinio augimo tempo sulėtėjimas nuo 0,4 % (2018 m. pirmąjį pusmetį) iki 0,2 % (2018 m. antrąjį pusmetį) iš dalies susijęs su specifiniais veiksniais, dariusiais poveikį aktyvumui. Lyginant didžiausias euro zonos šalis, tai labiausiai buvo pastebima Vokietijoje ir Italijoje. Vokietijoje BVP ketvirtinis augimas, 2018 m. pirmąjį pusmetį sudaręs 0,4 %, antrąjį pusmetį sustojo, o Italijoje per tą patį laikotarpį jis sumažėjo nuo 0,2 % iki neigiamo dydžio. Vokietijoje staigus BVP augimo sulėtėjimas 2018 m. antrąjį pusmetį buvo iš dalies susijęs su sutrikimais automobilių gamybos pramonėje, kurie užsitęsė ilgiau, negu buvo manyta, tačiau tai parodė ir platesnio masto sulėtėjimą įvairiuose sektoriuose. Italijoje neapibrėžtumas, finansų rinkos kintamumas ir sumažėjęs verslo pasitikėjimas darė vis didesnį neigiamą poveikį ekonomikos aktyvumui. Prancūzijoje ir Ispanijoje BVP ketvirtinio augimo tempas 2018 m. antrąjį pusmetį buvo truputį didesnis negu pirmąjį pusmetį.

Be kelių išimčių, pastarojo meto pasitikėjimo rodikliai iš esmės pablogėjo; tai sietina su neapibrėžtumu vidaus ir pasaulio rinkose ir anksčiau, negu buvo manyta, sulėtėjusiu ciklinio augimo tempu. Pastaruosius mėnesius Europos Komisijos sudaromas ekonominių vertinimų rodiklis toliau prastėja; tai stebima įvairiose euro zonos šalyse ir skirtinguose sektoriuose. Į ekonominių vertinimų rodiklį įtraukti pramonės, paslaugų ir vartotojų pasitikėjimo indeksai, nors vis dar yra didesni už savo istorinius vidurkius, nukrito iki lygio, kuris paskutinį kartą buvo fiksuotas 2016 m. pabaigoje. Dėl prastesnio naujų eksporto užsakymų lygio ir turimų atsargų vertinimo pastaruosius mėnesius toliau mažėjo ir pirkimų vadybininkų indeksai. Paskelbti netikėtai prastesni bendri ekonominiai duomenys gali atspindėti didesnį, nei anksčiau manyta, pasaulinio neapibrėžtumo poveikį, ypač susijusį su pasauliniais prekybos ginčais ir „Brexitu“, taip pat minėtų neapibrėžtumų įtaką Italijoje ir galimą neigiamą protestų Prancūzijoje poveikį. Tokie duomenys taip pat gali leisti daryti prielaidą, kad ciklinio augimo tempas sulėtėjo anksčiau, negu prognozuota, ir kad euro zonos ekonomikos ciklas vis labiau bręsta. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, realiojo BPV augimo ateinančiais ketvirčiais prognozės buvo sumažintos.

Pagrindiniame prognozių scenarijuje daroma prielaida, kad, vidutiniu laikotarpiu pamažu nykstant neigiamų pasaulinių ir vidaus veiksnių poveikiui, pagrindiniai veiksniai, skatinantys euro zonos ekonomikos augimą, vėl sustiprės (žr. 1 lentelę). Pagrindinių prognozių scenarijuje daroma prielaida, kad Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos nebus chaotiškas ir kad dabartinis neapibrėžtumo lygis, susijęs su pasaulio prekyba ir vidaus politika kai kuriose euro zonos šalyse, pamažu normalizuosis. Silpstant šiems neigiamiems veiksniams, galės pradėti reikštis įvairūs teigiami pamatiniai veiksniai. Numatoma, kad teigiamą poveikį ekonomikai ir toliau darys vis dar itin skatinamoji ECB pinigų politika. Skolinimas privačiajam sektoriui turėtų ir toliau būti stabilus, skatinamas mažų palūkanų normų ir tiek namų ūkiams, tiek ne finansų bendrovėms palankių bankų paskolų teikimo sąlygų. Asmeninio vartojimo ir investicijų į būstą augimą taip pat turėtų skatinti kylantis darbo užmokestis, didėjantis grynasis turtas ir mažėjantis nedarbo lygis. Be to, atsižvelgiant į didesnį pelną, aukštą pajėgumų panaudojimo lygį ir galimas investicijas į darbo jėgos taupymą, jos vis labiau trūkstant, verslo investicijos toliau didės. Prognozuojama, kad euro zonos eksportui teigiamą poveikį darys numatomas euro zonos užsienio paklausos atsigavimas ir truputį padidėjęs konkurencingumas. Numatoma, kad fiskalinė politika, 2018 m. buvusi iš esmės neutrali, visu prognozuojamu laikotarpiu taps šiek tiek laisvesnė (žr. 3 skirsnį).

Vis dėlto dėl mažėjančios kai kurių palankių veiksnių įtakos ekonomikos augimo atsigavimas antrąją prognozuojamo laikotarpio pusę bus ribotas. Techninės prielaidos leidžia daryti išvadą, kad finansavimo sąlygos, nors ir skatins augimą toliau, pamažu taps mažiau palankios. Be to, prognozuojama, kad užimtumas, sparčiai didėjęs kelerius metus, vidutiniu laikotarpiu didės šiek tiek lėčiau, daugiausia dėl kai kuriose šalyse vis labiau juntamo darbo jėgos trūkumo.

Prognozuojama, kad realiosios disponuojamosios pajamos 2019 ir 2020 m. toliau sparčiai didės, o 2021 m. jų augimas vėl sulėtės. Tai atspindi vienas kitą atsveriančius bruto disponuojamųjų pajamų augimo ir vartotojų kainų kilimo 2019 ir 2020 m. pokyčius. 2021 m. realiųjų pajamų augimą slopins lėtesnis bruto pajamų augimas ir truputį padidėjusi infliacija. Prognozuojama, kad, lėčiau didėjant užimtumui, bruto darbo užmokesčio fondo įtaka nominaliųjų disponuojamųjų pajamų augimui 2019 m. šiek tiek sumažės, o vėliau iš esmės nesikeis, nes prognozuojamas spartesnis darbo užmokesčio kilimas atsvers tolesnį užimtumo augimo lėtėjimą. Su darbo santykiais nesusijusios pajamos 2018 m. antrąjį pusmetį sumažėjo; numatoma, kad prognozuojamu laikotarpiu jos turėtų vėl pamažu didėti pagal pelno raidą. Prognozuojama, kad dėl sumažėjusių tiesioginių mokesčių ir didėjančių pervedimų namų ūkiams 2019 m. grynųjų fiskalinių pervedimų įtaka – pirmą kartą nuo 2010 m. – bus teigiama. Numatoma, kad 2020 ir 2021 m. jis bus iš esmės neutrali.

Prognozuojama, kad artimiausiu laikotarpiu asmeninis vartojimas atsigaus, tačiau tikėtina, kad dėl neapibrėžtumo kai kuriose šalyse tai vyks lėčiau. 2018 m. asmeninis vartojimas augo lėčiau. Vertinant ateities perspektyvas, pasakytina, kad vis dar palyginti palankūs vartotojų pasitikėjimo rodikliai, tikėtinas tolesnis darbo rinkos sąlygų gerėjimas ir didėjantis vienam darbuotojui tenkantis realusis darbo užmokestis leidžia manyti, kad vartojimas, kai kuriose šalyse veikiamas ir teigiamo fiskalinio švelninimo poveikio, keletą artimiausių ketvirčių augs sparčiau. Vertinama, kad neapibrėžtumo kai kuriose euro zonos šalyse daromas nemažėjantis neigiamas poveikis ateinančiais ketvirčiais slopins asmeninį vartojimą.

Asmeninio vartojimo augimą vidutiniu laikotarpiu turėtų skatinti palankios finansavimo sąlygos ir didėjantis grynasis turtas. Bankų paskolų palūkanų normos prognozuojamu laikotarpiu turėtų kilti nedaug. Vis dėlto didėjančių bankų paskolų palūkanų normų įtaka bendriesiems palūkanų mokėjimams, manoma, bus ribota dėl ilgo paskolų namų ūkiams grąžinimo termino ir palyginti nedidelės įsiskolinimo su kintamosiomis palūkanų normomis dalies namų ūkių balanse. Todėl, nepaisant bankų paskolų palūkanų normų padidėjimo, bendrieji palūkanų mokėjimai turėtų tebebūti nedideli ir tai turėtų toliau skatinti asmeninį vartojimą. Be to, prognozuojama, kad nuo 2019 iki 2021 m. grynojo turto realioji vertė kasmet turėtų padidėti maždaug 2,5 %, skatinama nuolat sparčiai augančio turimo nekilnojamojo turto vertinimo prieaugio, – tai paaiškina daugiau negu pusę numatomo augimo. Didėjantis realusis grynasis turtas turėtų skatinti vartojimą, net jei bendras namų ūkių įsiskolinimo lygis būtų toks pat, koks buvo iki pasaulinės finansų krizės.

Nors ir šiek tiek nuosaikesniu tempu, investicijos į būstą turėtų toliau didėti. Pasitikėjimas statybų sektoriuje ir augantis išduodamų statybos leidimų skaičius leidžia daryti išvadą, kad investicijos į būstą toliau didės dar kelis ketvirčius. Vis dėlto manoma, kad šis augimas sulėtės. Šią prielaidą patvirtina ir apklausų duomenys. Iš jų matyti, kad namų ūkių, ateinančiais metais ketinančių imtis būsto remonto, dalis pastaruoju metu sumažėjo. Tokį lėtėjimą iš dalies galėjo lemti ne tik prognozuojamas nedidelis finansavimo sąlygų griežtinimas, bet ir statybų sektoriuje vis labiau juntamas pajėgumų suvaržymas bei nepalankios demografinės tendencijos kai kuriose šalyse.

Manoma, kad verslo investicijos prognozuojamu laikotarpiu toliau atsigaus, nors ir pamažu lėtėjančiu tempu. Įvertinus nustatyta, kad 2018 m. antrąjį pusmetį verslo investicijų augimo tempas šiek tiek sulėtėjo. Vertinant ateities perspektyvas, pažymėtina, kad verslo investicijos ir 2019 m. augs palyginti vangiai, nes nemažėjantis susirūpinimas dėl pasaulinės prekybos politikos, galimo „Brexito“ be susitarimo ir Kinijos ekonomikos „kieto nusileidimo“ scenarijaus, panašu, darė vis didesnę neigiamą įtaką verslo pasitikėjimui įvairiose šalyse. Vis dėlto prognozuojama, kad verslo investicijų raidą euro zonoje ir toliau skatins įvairūs teigiami pamatiniai veiksniai: pajėgumų panaudojimas gamybos pramonės sektoriuje ir toliau gerokai viršija ilgalaikį vidurkį ir daug gamybos įmonių kaip gamybą ribojantį veiksnį nurodo įrangos trūkumą; nors prognozuojamu laikotarpiu finansavimo sąlygos pamažu griežtės, jos ir toliau turėtų būti palankios; įmonių pelnas turėtų augti, todėl didelis likvidaus turto perviršis, kurį bendrovės sukaupė per pastaruosius metus, didės ir toliau; įmonės gali didinti investicijas siekdamos kompensuoti darbo jėgos pasiūlos suvaržymus.

Prognozuojama, kad artimiausiu laikotarpiu eksportas į ne euro zonos šalis augs šiek tiek sparčiau negu užsienio paklausa, o vėliau jų augimas bus panašus. Apytikriais skaičiavimais, eksportas į ne euro zonos šalis, 2018 m. pirmąjį ketvirtį sumažėjęs, antrąjį ir trečiąjį ketvirčiais palaipsniui didėjo, o ketvirtąjį ketvirtį augo sparčiau nei užsienio paklausa. Atitinkamas eksporto rinkos dalies padidėjimas ketvirtąjį ketvirtį iš dalies yra susijęs su atskiroms šalims būdingais veiksniais. Sumažėjus šių veiksnių poveikiui ir 2019 m. tebesant gana vangiai užsienio paklausai, eksporto į ne euro zonos šalis augimas trumpuoju laikotarpiu turėtų ir toliau būti nedidelis, tačiau tebedidėti šiek tiek greičiau nei užsienio paklausa 2019 m., o tai reiškia nedidelį rinkos dalies padidėjimą. Santykinai didesnis eksportas į ne euro zonos šalis, palyginti su užsienio paklausa trumpuoju laikotarpiu, rodo augantį kainų konkurencingumą euro zonos šalyse. Prie jo prisideda ir tolesnis automobilių eksporto normalizavimasis. Numatoma, kad vidutiniu laikotarpiu eksportas į ne euro zonos šalis augs pagal užsienio paklausos raidą (žr. 2 intarpą). Apskaičiuota, kad importo iš ne euro zonos šalių augimo tempas sulėtėjo iki lygio, kuris yra mažesnis už 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį buvusį eksporto augimo tempą, tad grynoji prekyba, manoma, teigiamai prisidės prie realiojo BVP augimo. Ateityje importas iš ne euro zonos šalių turėtų didėti ir iš esmės atitikti bendrąją paklausą (vidaus paklausa plius eksportas). Prognozuojant, kad importas didės šiek tiek greičiau nei eksportas, grynosios prekybos poveikis ekonomikos augimui 2019 m. turėtų būti šiek tiek neigiamas, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį – iš esmės neutralus.

Užimtumo augimas turėtų lėtėti mažiau augant aktyvumui ir vis labiau didėjant darbo jėgos trūkumui kai kuriose šalyse. Ateities perspektyvų apžvalgose numatoma, kad užimtumo augimas artimiausiu laikotarpiu bus nedidelis. Artimoje ateityje jį labiausiai slopins staigiai sulėtėjęs aktyvumas. Vidutinės trukmės laikotarpiu užimtumo augimas, panašu, bus ir toliau nedidelis, nes darbo jėgos pasiūla turėtų riboti užimtumo augimą kai kuriose šalyse, o darbo jėgos paklausa turėtų sumažėti dėl sulėtėjusio aktyvumo.

Darbo jėgos pasiūla prognozuojamu laikotarpiu turėtų augti nuosaikiau. Numatoma, kad darbo jėgos pasiūla toliau didės dėl prognozuojamos grynosios teigiamos darbuotojų imigracijos, numatomos pabėgėlių integracijos ir toliau didėjančio dalyvavimo lygio. Vis dėlto šių veiksnių poveikis prognozuojamu laikotarpiu turėtų mažėti, o neigiamas visuomenės senėjimo poveikis darbo jėgos pasiūlos augimui – didėti, nes į pensiją išeina daugiau žmonių, negu jaunimo pradeda dirbti.

Numatoma, kad 2021 m. nedarbo lygis sumažės iki 7,5 %. 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį nedarbo lygis buvo 7,9 %, t. y. mažiausias lygis nuo 2008 m. trečiojo ketvirčio. Vertinant ateities perspektyvas, pažymėtina, kad bedarbių skaičius iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos turėtų sumažėti 0,9 mln. – iki 12,9 mln., o tai yra vis dar šiek tiek daugiau nei žemiausias lygis iki krizės. Nors prognozuojamu laikotarpiu nedarbo lygis turėtų sumažėti beveik visose euro zonos šalyse, manoma, kad atskirose šalyse jis vis dar gerokai skirsis.

Darbo našumas prognozuojamu laikotarpiu turėtų atsigauti. 2017 m. sparčiai didėjęs, darbo našumas vienam darbuotojui kiekvieną 2018 m. ketvirtį šiek tiek mažėjo dėl netikėtai sumažėjusio aktyvumo augimo ir, reaguojant į darbo jėgos trūkumo problemą, perteklinės darbo jėgos išlaikymo. Nuosaikus ketvirtinis darbo našumo augimas numatomas įsibėgėjus 2019 m., kai aktyvumo augimas vėl paspartės. Be to, darbo našumas turėtų pakilti maždaug iki prieš krizę buvusio 1,0 % vidurkio^[4], nes didės vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičius ir šiek tiek kils bendras gamybos veiksnių našumas.

Palyginti su 2018 m. gruodžio mėn. prognozėmis, realiojo BVP augimo 2019 m. prognozė gerokai, o 2020 m. – šiek tiek sumažinta. 2019 m. realiojo BVP augimo prognozė gerokai sumažinta atsižvelgiant į prastesnius 2018 m. ketvirtojo ketvirčio rezultatus ir mažiau palankią trumpojo laikotarpio perspektyvą dėl ilgiau užsitęsusio nepalankaus tam tikrų veiksnių kai kuriose euro zonos šalyse poveikio ir padidėjusio pasaulinės politikos neapibrėžtumo. Realiojo BVP augimo vidutiniu laikotarpiu prognozė iš esmės nepasikeitė, darant prielaidą, kad, pamažu nykstant neigiamų pasaulinių ir vidaus veiksnių poveikiui, realusis BVP vėl augs sparčiau.

2 Kainos ir sąnaudos

Infliacija pagal SVKI turėtų mažėti iki 2019 m. ketvirtojo ketvirčio, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį didėti ir 2021 m. pasiekti 1,6 % (žr. 2 pav.). Bendrosios infliacijos sumažėjimas 2019 m. daugiausia susijęs su tuo, kad dėl neseniai gerokai sumažėjusių naftos kainų ir su ankstesniu jų pakilimu 2018 m. susijusio mažinančio bazės efekto labai sumažėjo energijos infliacija pagal SVKI. 2020 ir 2021 m. energijos pagal SVKI kainos turėtų didėti lėtai pagal palyginti gulsčią naftos ateities sandorių kainų kreivę. Numatoma, kad maisto infliacija pagal SVKI prognozuojamu laikotarpiu bus maždaug 1,9 %. Infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, pamažu didės ir 2021 m. pasieks 1,6 %. Infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, turėtų didėti dėl negreito, bet tolydaus ekonomikos atsigavimo. Be to, dėl didėjančios įtampos darbo rinkoje kils darbo užmokestis, o tai lems didesnį vidaus sąnaudų spaudimą. Kylančios žaliavų, neįskaitant energijos išteklių, ir pasaulinės kainos taip pat prisidės prie infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, didėjimo.

Tebedidėjant įtampai darbo rinkose ir pasibaigus taikomų priemonių, keletą pastarųjų metų kai kuriose šalyse slopinusių darbo užmokesčio didėjimą, poveikiui, darbo užmokestis prognozuojamu laikotarpiu turėtų šiek tiek kilti. Numatoma, kad vienam darbuotojui tenkantis atlygis padidės nuo 2,2 % (2018 m.) iki 2,6 % (2021 m). Tačiau vienetinės darbo sąnaudos prognozuojamu laikotarpiu turėtų didėti šiek tiek lėčiau, nes darbo našumas, manoma, kils. Pagrindinis spartesnį darbo užmokesčio augimą lemsiantis veiksnys – numatomas tolesnis sąlygų euro zonos darbo rinkoje gerėjimas, kai kuriose euro zonos šalyse vis didėjant įtampai darbo rinkoje. Tikėtina, kad dėl pastaruoju metu itin padidėjusios bendrosios infliacijos ir dėl ciklinio impulso darbo užmokestis kils sparčiau tose euro zonos šalyse, kuriose darbo užmokesčio sudarymo procesai apima retrospektyvinius elementus. Be to, toliau atsigaunant ekonomikai, su krize susiję veiksniai, slopinę darbo užmokesčio augimą, pavyzdžiui, poreikis kai kuriose šalyse lėtinti darbo užmokesčio didinimą, siekiant susigrąžinti kainų konkurencingumą, ir užslopinti darbo užmokesčio suvaržymai, kurie buvo siejami su nominaliojo darbo užmokesčio mažėjimo raida krizės metu, turėtų pamažu išnykti. Kai kuriose šalyse taip pat padidintas minimalusis darbo užmokestis, o tai gali turėti įtakos darbo užmokesčio pasiskirstymui.

Pelno maržų raida prognozuojamu laikotarpiu turėtų būti palankesnė negu 2018 m. Pelno maržos paskutinius kelis ketvirčius mažėjo dėl išaugusių vienetinių darbo sąnaudų, lėčiau augus ekonominiam aktyvumui ir dėl to sumažėjus darbo našumo augimui. Be to, dėl praeityje kilusių naftos kainų pablogėjus prekybos sąlygoms susilpnėjo pelno maržų raida. Keletą artimiausių ketvirčių abu veiksniai turėtų netekti svarbos, sparčiau augant ekonominiam aktyvumui ir darbo našumui, o prekybos sąlygos turėtų gerėti dėl neseniai kritusių naftos kainų.

Išorinis kainų spaudimas 2019 m. turėtų sumažėti, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį nuosaikiai didėti. Numatoma, kad importo defliatoriaus metinis augimo tempas 2019 m., palyginti su 2018 m., sumažės, o vėliau palaipsniui didės. Tokiai perspektyvai didelę įtaką daro naftos kainų pokyčiai; tai 2018 m. lėmė importo kainų didėjimą, o 2019 m. turėtų slopinti jų raidą. Tačiau ne naftos žaliavų kainos ir pasaulinis kainų spaudimas, manoma, didės ir prisidės prie laipsniško importo kainų didėjimo.

Palyginti su 2018 m. gruodžio mėn. prognozėmis, infliacijos pagal SVKI prognozė buvo sumažinta visam prognozuojamam laikotarpiui. Infliacijos pagal SVKI prognozės sumažinimas iš esmės yra susijęs su prielaida, kad bus gerokai mažesnės naftos kainos (ypač 2019 ir 2020 m.) ir mažesnė infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų. Infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, prognozė sumažinta dėl netiesioginio mažesnių naftos kainų poveikio, prastesnių pastarojo meto rezultatų, nuosaikesnės ekonominio aktyvumo perspektyvos ir riboto pakartotinio įvertinimo, kaip stipriai darbo užmokestis veikia kainas.

3 Fiskalinė perspektyva

Vertinama, kad euro zonos fiskalinės politikos pozicija 2018 m. buvo iš esmės neutrali, ir prognozuojama, kad nuo 2019 m. ji bus laisvesnė. Fiskalinės politikos pozicija vertinama pagal dėl cikliškumo pakoreguoto pirminio balanso, atėmus valdžios sektoriaus paramą finansų sektoriui, pokytį. 2019 m. laisvesnė fiskalinė politika daugiausia yra nulemta tiesioginių mokesčių ir socialinio draudimo įmokų mažinimo bei didesnių valdžios sektoriaus išlaidų kai kuriose šalyse. Prognozuojama, kad 2020 m. fiskalinės politikos pozicija toliau laisvės. Tai daugiausia susiję su tolesniu tiesioginių mokesčių ir socialinio draudimo įmokų mažinimu, vis dar gana sparčiu išlaidų didėjimu ir didesniais pervedimais. 2021 m. pagrindiniame prognozių scenarijuje numatytas nedidelis fiskalinės politikos pozicijos laisvėjimas; jis iš esmės susijęs su išlaidų didėjimu kai kuriose šalyse.

Prognozuojama, kad euro zonos biudžeto balansas 2019 m. suprastės, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį, tebemažėjant skolos santykiui, iš esmės nepakis. Valdžios sektoriaus deficitas didėja blogėjant dėl cikliškumo pakoreguotam pirminiam balansui. Tai iš dalies kompensuoja šiek tiek mažėjančios palūkanų išlaidos senas brangias skolas pakeitus naujomis skolomis su mažesnėmis palūkanomis. Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis mažės, skatinamas teigiamo pirminio balanso ir palankaus palūkanų normų bei ekonomikos augimo tempo skirtumo.

Palyginti su 2018 m. gruodžio mėn. prognozėmis, euro zonos deficito perspektyva, ypač 2020 ir 2021 m., labai pablogėjo. Didesnį biudžeto deficitą lemia mažiau palankus pirminis balansas ir mažesnė ciklinė komponentė dėl prastesnės makroekonominės perspektyvos. Prognozuojama, kad skolos ir BVP santykis bus didesnis iš esmės dėl didėjančio palūkanų normų ir ekonomikos augimo tempo skirtumo 2019 m., sumažinus BVP augimo prognozę ir esant mažesniems pirminiams balansams.