ECB neigiama palūkanų norma

2014 m. birželio12 d. (atnaujinta 2022 m. liepos 28 d.)

ECB pareiga – palaikyti kainų stabilumą. Ją vykdome siekdami vidutiniu laikotarpiu išlaikyti 2 % infliaciją. Kaip ir dauguma centrinių bankų, ECB daro įtaką infliacijai nustatydamas palūkanų normas. Paprastai centrinis bankas, norėdamas sumažinti pernelyg didelę infliaciją, didina palūkanų normas, kad būtų brangiau skolintis, bet patraukliau taupyti. O kai infliacija pernelyg maža, jis palūkanų normas mažina.
2014 m. buvo manoma, jog euro zonos infliacija dar gana ilgą laiką bus daug mažesnė negu 2 %, todėl ECB valdančioji taryba tų pačių metų birželio mėn. nusprendė, kad reikia sumažinti palūkanų normas. ECB įtaką gali daryti per tris palūkanų normas: palūkanų normą už naudojimąsi ribine skolinimosi galimybe, kuria pasinaudodami bankai gali skolintis vienai nakčiai, pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normą ir palūkanų normą už naudojimąsi indėlių galimybe. Pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma – tai norma, už kurią bankai gali reguliariai skolintis iš ECB, o indėlių galimybės palūkanų norma – tai norma, mokama bankams už centriniame banke jų laikomas lėšas. Buvo sumažintos visos trys palūkanų normos. Palūkanų normų sumažinimas buvo viena iš kelių priemonių, reikalingų kainų stabilumui užtikrinti vidutiniu laikotarpiu, o tai yra būtina tvaraus euro zonos ekonomikos augimo sąlyga.

Ar turiu mokėti bankui už santaupų laikymą, kai pinigų politikos palūkanų normos yra neigiamos? Koks yra neigiamos indėlių palūkanų normos poveikis mano santaupoms?

Žinoma, komerciniai bankai gali nuspręsti sumažinti indėlininkams mokamas palūkanų normas. Kai kurie bankai taip ir padarė ‑ neigiamų palūkanų normų poveikį perkėlė ant didelius indėlius turinčių klientų pečių. Tačiau, kita vertus, vartotojai ir verslas galėjo pigiau skolintis, o tai padėjo ekonomikai atsigauti.
Rinkos ekonomikoje santaupų grąžą nulemia pasiūla ir paklausa. Pavyzdžiui, esant nedideliam augimui ir nepakankamai didelei kapitalo grąžai, mažos yra ir ilgalaikės palūkanų normos. ECB priimti sprendimai dėl palūkanų normų išties galiausiai buvo naudingi taupantiesiems, nes šiais sprendimais buvo paskatintas ekonomikos augimas ir sukurta aplinka, kurioje palūkanų normos galėjo palaipsniui vėl didėti.

Bet kodėl baudžiami tie, kurie taupo, o laimi tie, kurie skolinasi?

Pagrindinis kiekvieno centrinio banko uždavinys – siekti, kad namų ūkiai ir verslo atstovai būtų suinteresuoti taupyti arba skolintis, tačiau to jis nesiekia bausdamas ir skatindamas. Centrinis bankas, sumažindamas palūkanų normas ir taip sukurdamas mažiau patrauklias sąlygas taupyti ir patrauklesnes – skolintis, skatina žmones leisti pinigus ar investuoti. Tačiau jei, kita vertus, centrinis bankas padidina palūkanų normas, labiau skatinama taupyti ir mažiau – leisti, o tai gali padėti nuo didelės infliacijos kenčiančiai ekonomikai „atvėsti“. Toks elgesys būdingas ne tik ECB, bet ir visiems kitiems centriniams bankams.

O ar bankai negali išvengti neigiamos indėlių palūkanų normos? Pavyzdžiui, gal jie gali nuspręsti tiesiog laikyti daugiau banknotų?

Jei bankas laiko daugiau pinigų, negu būtina jo minimalių privalomųjų atsargų reikalavimui įvykdyti, ir nenori skolinti kitiems komerciniams bankams, jis turi tik dvi galimybes: laikyti pinigus centrinio banko sąskaitoje arba grynaisiais. Tačiau grynųjų pinigų laikymas taip pat kainuoja − iš dalies dėl to, kad bankams reikia labai saugios banknotų laikymo vietos. Todėl vargu ar bankai rinktųsi šią galimybę. Labiau tikėtina tai, kad bankai arba skolins pinigus kitiems bankams, arba mokės neigiamą indėlių palūkanų normą.