Konvergencijos kriterijai
Kainų raida
Sutarties nuostatos
- Sutarties 140 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nustatytas toks kriterijus:
„didelis kainų stabilumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal infliacijos lygį, artimą tam, kurį yra pasiekusios ne daugiau kaip trys valstybės narės, kuriose kainos yra stabiliausios.“ - Protokolo (Nr. 13) dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje, 1 straipsnyje nustatyta, kad:
„Kainų stabilumo kriterijus, nurodytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje, reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio. Infliacija matuojama taikant vartotojų kainų indeksą palyginamuoju pagrindu, atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus.“
Sutarties nuostatų taikymas
- Atsižvelgiant į „vidutinį infliacijos lygį per vienerius metus iki tyrimo“, reikia pasakyti, kad šis infliacijos lygis apskaičiuojamas pagal tai, kiek pasikeitė paskutinių 12 mėnesių suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) vidurkis, palyginti su ankstesnių 12 mėnesių laikotarpio vidurkiu.
- Teiginys „daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios“, kuris vartojamas apibrėžti pamatinę vertę, taikomas apskaičiuojant šių trijų valstybių, kuriose infliacijos lygis yra mažiausias, nesvertinį aritmetinį infliacijos lygio vidurkį, nebent yra išskirtinių rodiklių. Valstybės kainų raida gali būti laikoma išskirtiniu rodikliu, jei jos infliacijos lygis yra žymiai mažesnis nei kitose valstybėse narėse dėl tai valstybei būdingų veiksnių (daugiau informacijos ieškokite 2010 m. ECB pranešime apie konvergenciją).
Fiskalinė raida
Sutarties nuostatos
- Sutarties 140 straipsnio 1 dalies antroje įtraukoje nustatytas toks kriterijus:
„valstybės finansinės padėties tvarumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal bendrojo šalies biudžeto be perviršinio deficito, kuris nustatomas pagal 126 straipsnio 6 dalį, padėtį.“ - Protokolo (Nr. 13) dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje nustatyta, kad šis kriterijus:
„reiškia, kad tyrimo metu valstybė narė nėra Tarybos sprendimo pagal minėtos Sutarties 126 straipsnio 6 dalį dėl perviršinio deficito buvimo atitinkamoje valstybėje narėje objektas.“
Perviršinio deficito procedūra
126 straipsnyje numatyta perviršinio deficito nustatymo tvarka. Vadovaujantis 126 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Europos Komisija parengia pranešimą, jei ES valstybė narė nesilaiko biudžetinės drausmės reikalavimų, ypač jei:
- planuojamo arba faktinio valdžios biudžeto deficito santykis su BVP yra didesnis už pamatinę vertę (Protokole dėl perviršinio deficito procedūros numatyta, kad šis dydis yra 3% BVP), išskyrus atvejus, kai:
- šis santykis smarkiai ir nuolat mažėjo ir pasiekė lygį, artimą pamatinei vertei, arba
- pamatinės vertės perviršis yra tik išimtinis ir laikinas, ir santykis išlieka artimas pamatinei vertei;
- valstybės skolos santykis su BVP viršija tam tikrą pamatinę vertę (Protokole dėl perviršinio deficito procedūros numatyta, kad šis dydis turi sudaryti 60% BVP), išskyrus atvejus, kai tas santykis pakankamai mažėja ir patenkinamai sparčiai artėja prie pamatinės vertės.
Papildomos nuostatos
- Europos Komisijos parengtame pranešime turi būti atsižvelgiama, ar bendrojo šalies biudžeto deficitas yra didesnis už valstybės investicijų išlaidas, be to, įvertinami ir kiti svarbūs veiksniai, įskaitant valstybės narės vidutinės trukmės ekonomikos ir biudžeto būklę.
- Komisija taip pat gali parengti pranešimą, jei, nors pagal tuos kriterijus reikalavimai ir vykdomi, ji mano, kad valstybėje narėje galimas perviršinio deficito pavojus. Ekonomikos ir finansų komitetas parengia nuomonę apie Komisijos pranešimą.
- Galiausiai, pagal 126 straipsnio 6 dalį ES Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija ir apsvarsčiusi suinteresuotos valstybės narės norimas pareikšti pastabas bei nuodugniai jas įvertinusi, kvalifikuotąja balsų dauguma, išskyrus tos valstybės narės balsą, nusprendžia, ar valstybėje narėje yra susidaręs perviršinis deficitas.
Procedūriniai klausimai ir Sutarties nuostatų taikymas
Konvergencijai nagrinėti ECB pateikia savo požiūrį apie fiskalinę raidą. Tvarumui įvertinti ECB analizuoja atitinkamo laikotarpio pagrindinius fiskalinės raidos rodiklius, atsižvelgia į valstybės finansų perspektyvas ir problemas bei atkreipia dėmesį į deficito ir skolos raidos sąryšį.
Valiutų kursų pokyčiai
Sutarties nuostatos
- Sutarties 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje nustatytas toks kriterijus:
„Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo euro atžvilgiu.“ - Protokolo (Nr. 13) dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnyje nustatyta, kad:
„Dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme kriterijus, nurodytas minėtos Sutarties 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje, reiškia, kad valstybė narė laikėsi norminių svyravimų ribų, numatytų Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme, be didelių nukrypimų bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu savo pačios iniciatyva per tą patį laikotarpį.“
Sutarties nuostatų taikymas
Sutartyje nurodytas dalyvavimo VKM II (kuris nuo 1999 m. sausio mėn. pakeitė VKM) kriterijus.
- Pirmiausia, ECB įvertina, ar šalis dalyvavo VKM II „bent paskutinius dvejus metus iki tyrimo“, kaip nurodyta Protokole (Nr. 13).
- Antra, vertinant valiutos kurso stabilumą euro atžvilgiu, žiūrima, ar valiutos kursas yra artimas centriniam kursui VKM II. Kartu atsižvelgiama į veiksnius, dėl kurių kursas galėjo sustiprėti. Tokio požiūrio buvo laikomasi ir anksčiau. Šiuo požiūriu valiutos kurso svyravimo ribų dydis VKM II nedaro įtakos valiutos kurso stabilumo kriterijaus įvertinimui.
- Trečia, ar nėra „didelių nukrypimų“, paprastai įvertinama apskaičiuojant, kiek valiutos kursas skiriasi nuo centrinio kurso euro atžvilgiu VKM II. Tai atliekama naudojant tokius rodiklius kaip valiutos kurso svyravimas euro atžvilgiu, trumpalaikių palūkanų normų skirtumai euro zonos atžvilgiu bei jų raida ir įvertinant užsienio valiutos intervencijų ir tarptautinių finansinės pagalbos programų vaidmenį stabilizuojant valiutą.
Ilgalaikių palūkanų normų raida
Sutarties nuostatos
- Sutarties 140 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje nustatytas toks kriterijus: „valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, pasiektas konvergencijos ir jos dalyvavimo valiutos kurso mechanizme patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos.“
- Protokolo (Nr. 13) dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnyje nustatyta, kad:
„Palūkanų normų konvergencijos kriterijus, nurodytas minėtos Sutarties 140 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje, reiškia, kad vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus.“
Sutarties nuostatų taikymas
- Pirma, dėl „vidutinių nominalių ilgalaikių palūkanų normų“, stebimų „vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo“, reikia paminėti, kad šios ilgalaikės palūkanų normos apskaičiuojamos kaip aritmetinis paskutinių 12 mėnesių, kurių duomenys yra įtraukti į SVKI, vidurkis.
- Antra, teiginys „daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos“, kuris vartojamas apibrėžti pamatinę vertę, taikomas naudojant tų pačių trijų valstybių narių, kaip ir apskaičiuojant kainų stabilumo kriterijaus pamatinę vertę, nesvertinį aritmetinį ilgalaikių palūkanų normų vidurkį. Palūkanų normos apskaičiuojamos pagal suderintas ilgalaikes palūkanų normas, sudarytas konvergencijai įvertinti.