Paieškos galimybės
Apie mus Žiniasklaidai Paaiškinimai Tyrimai ir publikacijos Statistika Pinigų politika Euro Mokėjimai ir rinkos Darbas ECB
Pasiūlymai
Rūšiuoti pagal
Christine Lagarde
The President of the European Central Bank
  • KALBA

Dvidešimt penkeri ECB veiklos metai

ECB Pirmininkės Christine Lagarde įžanginė kalba ECB 25-erių metų sukakties minėjimo proga

2023 m. gegužės 24 d., Frankfurtas prie Maino

Malonu Jus pasveikinti šiame renginyje, skirtame ECB ir Eurosistemos 25-erių metų sukakčiai paminėti.

Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis kartą yra pasakęs, kad „taika – tai daugiau nei tik karo nebuvimas“. Euro istorija iš esmės yra apie tai, kaip buvo dedamas pamatas ilgalaikei taikai.

Viskas prasidėjo tada, kai po Antrojo pasaulinio karo Europos šalys priėmė toliaregišką sprendimą susieti savo ekonomiką taip glaudžiai, kad mūsų ateitis būtų neatsiejama. Tai savo ruožtu tapo galingu principu, kuriuo grindžiama Europos integracija.

Ši integracijos varomoji jėga reiškė, kad, susidūrę su įvairiais išbandymais, mes nesusiskaldėme ir neleidome žlugti tam, ką kartu sukūrėme. Vietoj to, ryžtingai stojome į kovą su tais iššūkiais ir juos kartu įveikėme.

Būtent tas entuziazmas ir lėmė, kad nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos kitu būtinu žingsniu kuriant Europą turėjo būti bendros valiutos sukūrimas.

Tuo metu keitėsi ir Europa, ir pasaulis.

Pirma, pradėta kurti bendroji rinka. Dėl to tapo dar svarbiau panaikinti konkurencinės devalvacijos tarp didžiųjų ekonomikų perspektyvą, nes tai būtų pakirtę pasitikėjimą ir pakenkę atvirumui.

Tačiau, didėjant pasauliniams kapitalo srautams, Europos fiksuotų valiutų kursų sistema darėsi vis nestabilesnė. Šią problemą įkūnijo valiutų kurso mechanizmo krizė 1992–1993 m.

Antra, pasaulinė finansų integracija taip pat kėlė grėsmę, kad europiečiai neteks piniginio suverenumo. Pagrindines pasaulio valiutas leidžiančių šalių, ypač JAV, pinigų politikos poveikis pasauliniu mastu vis stiprėjo[1].

Nepriklausomai nuo to, koks valiutų kurso režimas buvo taikomas, tai reiškė, kad galimybės mažesnėms šalims nustatyti pinigų politikos sąlygas, atitinkančias jų vidaus poreikius, palaipsniui mažėjo.

Trečia, griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus Šaltajam karui, iškilo nauji esminiai klausimai apie Europos kryptį ir tai, kas joje užtikrins stabilumą. Dėl to kilo būtinybė rasti naujus Europos simbolius, galinčius suvienyti žmones didesnėje ir labiau įvairialypėje Sąjungoje.

Euras buvo logiškas atsakymas į visus tris šiuos klausimus. Jis suteikė europiečiams stabilumą, suverenumą ir solidarumą.

Stabilumą, nes euras užtikrino, kad bendroji rinka būtų apsaugota nuo valiutų kurso svyravimų, o spekuliaciniai išpuoliai prieš euro zonos valiutas taptų neįmanomi.

Suverenumą, nes Europos lygmeniu vykdant bendrą pinigų politiką išaugtų Europos politikos nepriklausomumas nuo kitų stambių žaidėjų.

Ir solidarumą, nes euras taptų galingiausiu ir labiausiai apčiuopiamu Europos vienybės simboliu, su kuriuo žmonės susidurtų kasdieniame gyvenime.

Euras ir krizės

Galime būti dėkingi už Europos kūrėjų įžvalgumą. Kai euras buvo išleistas į apyvartą 1999 m. sausio 1 d., jie net neįsivaizdavo, kokios krizės jo laukia ateityje.

Pirmasis ECB Pirmininkas Wimas Duisenbergas susidūrė su rugsėjo 11-osios ir interneto bendrovių sukelta krize. Jo įpėdinis Jeanas-Claude’as Trichetas turėjo kovoti su pasauline finansų krize ir kylančia valstybių skolos krize, kuri įsibėgėjo tuo metu, kai ECB vairą perėmė mano pirmtakas Mario Draghis. Jam teko atremti nuogąstavimus dėl euro zonos ateities ir tvarkytis su užsitęsusiu pernelyg mažos infliacijos laikotarpiu[2].

O pirmininkaujant man pačiai, susidūrėme su pandemija ir ekonomikos sąstingiu, brutalia Rusijos invazija į Ukrainą, energijos krize ir sugrįžusia pernelyg didele infliacija.

Vis dėlto pagrindiniai su euru susiję lūkesčiai pasiteisino. Ir, nemaža dalimi dėl mūsų pinigų sąjungos, mums pavyko visa tai atlaikyti, o patirti sunkumai ir krizės mus dar labiau sustiprino.

Pirma, euras mums suteikė stabilumo.

Esant stabiliems valiutų keitimo kursams, bendroji rinka, o tuo pačiu ir jos įkūnijamas įsipareigojimas siekti taikos, ne tik atsilaikė, bet ir suklestėjo. Galima tik įsivaizduoti, koks gundantis būtų buvęs protekcionizmas, jei nebūtų buvusi panaikinta konkurencinių devalvacijų galimybė.

Be to, euras saugo mus nuo išorės sukrėtimų. Netrukus po įvedimo euras greitai įsitvirtino kaip antra pasaulyje pagal naudojimą atsargų kaupimo ir atsiskaitymo valiuta. Todėl dabar daugiau nei pusė mūsų prekybos apimties yra išreikšta eurais, o kitos pusės atveju bendroji valiuta padėjo apsaugoti ekonomiką nuo didelių valiutų kursų svyravimų[3].

Kaip pavyzdį galima paminėti ECB ekspertų vertinimą, parodžiusį, kad, jei euras nebūtų buvęs įvestas, per pasaulinę finansų krizę kai kurių euro zonos šalių valiutų nuvertėjimas JAV dolerio atžvilgiu būtų galėjęs būti apie 14 % didesnis, o pandemijos metu – apie 10 % didesnis, nei buvo iš tikrųjų[4].

Žinoma, srityse, kurios nebuvo įtrauktos planuojant pradinę euro zonos struktūrą, nestabilumo būta. Skaudžiausiai jis pasireiškė per valstybių skolos krizę. Tačiau, spragoms išryškėjus, jos būdavo užpildomos. Daugiausia šioje srityje atlikta sukūrus Europos bankų priežiūros sistemą.

Antra, įvedus eurą padidėjo mūsų suverenumas, todėl galime būti savo ekonominio likimo kalviu ir formuoti tokią pinigų politiką, kokios reikia Europai, kad būtų užtikrintos stabilios kainos ir tvarus augimas.

Bendros pinigų politikos dėka ECB sugebėjo greitai ir ryžtingai reaguoti į įvairius sukrėtimus. Ir tai jis darė net tada, kai kitos didžiosios jurisdikcijos judėjo priešinga linkme.

Akivaizdžiausias toks atvejis turbūt buvo, kai 2013 m. JAV federalinio rezervo sistema pradėjo griežtinti politiką, o euro zona tuo metu vis dar kilo po valstybių skolos krizės. Mūsų politikos nepriklausomumas suteikė mums galimybę planuoti savo pačių ateities kursą – tuomet ir prasidėjo 26 ketvirčius iš eilės trukęs atsigavimo procesas.

Trečia, euras sukūrė solidarumą Europoje.

Jis tapo vienybės simboliu neįtikėtinų išbandymų laikotarpiu ir teikė motyvacijos palaikyti vieni kitus tamsiausiomis valandomis. Dėl šios priežasties prie mūsų vis jungiasi naujos šalys.

Per pastarąjį šimtmečio ketvirtį į euro zoną priėmėme devynias naujas šalis, ir dabar mūsų nebe vienuolika, o dvidešimt. Naujausia šalis, prie euro zonos prisijungusi šių metų pradžioje – Kroatija.

Pasiekėme tokią poziciją, kai žmonės gali atskirti institucijas nuo politikos, o tai, mano nuomone, yra sėkmės požymis. ECB politika gali patikti arba nepatikti, tačiau dažniausiai nebekyla klausimas, ar priklausyti euro zonai yra teisingas pasirinkimas.

Nors per valstybių skolos krizę eurą palaikančių žmonių dalis tebuvo apie 60 %, dabar ji siekia beveik 80 %[5]. Šio palaikymo mastas buvo parodytas ir prie balsadėžių, kai nacionalinių rinkimų metu kartu buvo svarstomas ir narystės euro zonoje klausimas.

Žvilgsnis į ateitį

Ši sėkmė nereiškia, kad savo darbą jau atlikome. Ji reiškia, kad dabar galime spręsti, kas yra geriausia mūsų pinigų sąjungai, o ne ar apskritai turėti sąjungą.

Atėjo laikas rašyti naują euro istorijos puslapį. O koks jis bus, priklausys nuo veiksmų, kurių mes, europiečiai, imsimės.

Neatidėliotinas ir svarbiausias ECB prioritetas yra laiku sumažinti infliaciją iki mūsų tikslinio 2 % vidutiniu laikotarpiu lygio. Ir mes tai padarysime.

Tačiau, kaip jau minėjau, nuolat kintant geopolitinei padėčiai, vykstant skaitmeninimui ir ryškėjant klimato kaitos keliamai rizikai, ateityje ECB turės įveikti ir daugiau iššūkių. Privalome ir toliau užtikrinti stabilumą pasaulyje, kuriame jo dabar labai trūksta[6].

Tikimės, kad savo darbą atliks ir kiti politikos formuotojai. Pinigų sąjunga nėra galutinis taškas – tai nuolatinis vienijimosi procesas. Kiekviena lyderių karta privalo jį tęsti. Sąjunga turi apimti daug įvairių aspektų – fiskalinį, finansinį ir bankinį, kad būtų pasiektas aukštas integracijos lygis, ypač siekiant, kad įsitvirtintų tarptautinis euro statusas.

Kai Wimas Duisenbergas 2002 m. priėmė Karolio Didžiojo premiją euro vardu, jis apibūdino eurą kaip trigubą susitarimą[7].

Tai šalių susitarimas telkti savo jėgas. Tai ir ECB bei Europos žmonių susitarimas tenkinti poreikius, visų pirma – užtikrinti kainų stabilumą. Tai taip pat ir pačių europiečių tarpusavio susitarimas naudoti bendrą valiutą.

Tačiau susitarimu ne tik suteikiamos teisės – juo nustatoma ir atsakomybė. Dabar visų mūsų – vadovų, institucijų ir piliečių – eilė laikytis šio susitarimo dar daugelį metų.

  1. Žr. Eichengreen, B. and Naef, A. (2022), Imported or home grown? The 1992–3 EMS crisis, Journal of International Economics, Vol. 138, September; and Rey, H. (2015), Dilemma not Trilemma: The Global Financial Cycle and Monetary Policy Independence, NBER Working Papers, No 21162, National Bureau of Economic Research, May.

  2. ECB pirmųjų 20 metų apžvalga – žr. Rostagno, M. et al. (2021), Monetary Policy in Times of Crisis: A Tale of Two Decades of the European Central Bank, Oxford University Press.

  3. Di Sano, M., Frohm, E. and Gunnella, V. (2022), How important is invoicing currency choice for the impact of exchange rate fluctuations on trade?, The international role of the euro, ECB, June.

  4. Pagal ECB ekspertų vertinimą, pagrįstą R.D. Gabriel ir A.S. Pessoa (2020) straipsnyje Adopting the Euro: a synthetic control approach (Munich Personal RePEc Archive Paper, No 99622, March) aprašytu dirbtinės kontrolės metodu ir vertės nustatymo schema. Pagal šį metodą ankstesnės valiutos pakeičiamos grupėmis kitų valiutų, kuriomis kuo realistiškiau imituojama ankstesnių valiutų ekonomikos padėtis. Be to, vertinime pabrėžiama įvairialypė euro zonos ankstesnių valiutų priešinga padėtis, kai kalbama apie valiutų kursų pokyčius sukrėtimų atveju.

  5. Remiantis „Eurobarometro“ apklausų duomenimis.

  6. Lagarde, C. (2023), Central banks in a fragmenting world, C. Peter McColough Series on International Economics (kalba Užsienio santykių taryboje, balandžio 17 d.)

  7. Duisenberg, W. (2002), International Charlemagne Prize of Aachen for 2002 (premijos priėmimo kalba, Achenas, gegužės 9 d.)

KUR KREIPTIS

Europos Centrinis Bankas

Komunikacijos generalinis direktoratas

Leidžiama perspausdinti, jei nurodomas šaltinis.

Kontaktai žiniasklaidai